Kur buvęs kur nebuvęs vieną sykį gyveno toks berniukas ir jisai mokinosi mokykloje. Netryško jis džiaugsmu ja lankydamas kaip ir mokykla nerodė didelio noro jam patikti ar kokiais tai būdais (pvz mokinimo įdomumu, žinių aktualumu ar mokintojų kompetencija)jį motyvuoti.
Tai ir vilko vaikiščias mokslo arklą per beprasmybės dirvoną. Vieną po kitos sukandęs dantis jis atlikinėjo užduotis kurių nežinia kam reikėjo - tikrai ne berniukui ir tikrai ne mokintojams - galbūt oldskulinei mokymo programai, kuri gyveno ir ūsa raitė mokintojų kabineto seife.
Atejo diena kai berniukui reikejo padaryti paskutinę užduoti - parašyti didelį rašinėlį. Tūkstančio ir vieno puslapio storumo. Po šio rašinėlio parašymo turėjo baigtis berniuko triūsas ir pasaulio durys jam turejo atsiverti. Ir dar jis turėjo gauti popierėlį kurį galima ant sienos pasikabinti (meldžiu skaitytojo atleist už naudojamą būtajį laiką. Taip jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad benriukui visko to nenutiko - tai paprasčiausia stiliaus klaida, galbūt jis tą popierėlį dar gaus ir pasaulio slenksčius numindys).
Berniukui davė tris metus tris mėnesius ir tris dienas šiam rašinėliui parašyti ir paleido į pasaulį. Buvo žiema. Po to žiemą keitė vasaris ir pavasaris. Bet berniukas vis negalėjo rašyti rašinėlio. Jam tarsi sliekai viduriuose pradėdavo raizgytis vos tik jis plunksakotį į rankas paimdavo. Tik pagalvojus apie rašinėlį jį imdavo plėšti sąžinės kirminas bet to buvo negana ir berniukas sugalvodavo įvairios relaksacinės veiklos ir kreipdavo savo dėmesį visur tik ne į tūkstantį ir vieną puslapį.Viskas jam atrodė įdomu. Tvarkytis kambarį ir kepti omletą iš 8 kiaušinių ir eiti pirkti muilo.
Galiausiai liko trys dienos parasyti rasineliui ir berniukas net suvyto is panikos. Kas valanda jis suvysdavo 5% labiau negu buvo suvytes pries tai. Visi negalejo patikėti nes tikėjosi iš berniuko daug daugiau negu rekordinės vysties. Liūdniausia yra tai, kad berniukui nepavyko susipanikuoti iki nematomo dydžio ir jis buvo nubaustas ir išjuoktas mokintojų irgi išmestas iš mokyklos.
Kviečiu visus pagalvot ko galima pasimokinti iš šios pamokinančios istorijos apie nesimokinimą.
4/21/08
pamokinančioji istorija apie nedirbimą
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
4 Comments:
sunku rasyti diplomini.
Gyvenimo realybės žiaurastis ir juodybinio vaituliško skaudulio įsėtis, nepalieka mintymybėje pilnastumystės ir tik tuštukė aidybiškai pildo vidumą. Metaforiški priešpastatai nujaučiami ir patuminio autoriaus pseudonimiškąjame pasirinkime, Rugsėjis, kaip mėnuo reprezantacyviai laikytinas mokslo, vidinio švitimo ir kultūrinio, asmeninio inovatvyvavimosi simboliu yra suduriamas kaktomušiškai su individualybiniu beprasmybystės pojūčiu vedančiu į selfdestruktyvųjį poelgį, o sykiu ir į visumos pabaigą. Sąmoningutatyviai įpiniavota rašybinė klaida rugsėjo simbolyje (parašant rukėjis), tik parodo autorystyvinį negebėjimą abejinguotai reaguoti į aplikumoje kūpinčią ir į objektą pasyviai bet idant pastoviai einamą chaoso slinktį. Žmogaus sugretinamybė su gyvulišku arklo tįsėju meistriškai sąmonėportuoja skaitovą į nužmoginimo problemastį taip guviai
užvešijusią esamastyje. Skoningai sugretintas atskaitomybės laiko artėjimas tik dar viena nemokamai patiekta minties katapulta nunešanti mus į paskutiniosios dienos religinį sugretinimą, apie pabaigos neišvengiamą artėjimą ir žmogaus bejėgiškumą pūsti vėjui priešgymai. Ruksėjo ekstraordinarinis pašaukimas cituoju "...visus pagalvot ko galima pasimokinti..." rodo jo kilniaširdišką asmenybės prakeikimą, kurį jis nelyginant vergas kauptuką, nešis į kapą su savo visais raginimais galvoti tautą. Žinant erudicinį ruksėjo išprustį galima tvirtinti, jog ši ragimybė yra gudrauliškai užarta dirva papildomai minties sėklai, kuri tik dar sykį įleis šaknis ir tuo pastiprins suvokimą, kad "...pagalvot...ir pasimokinti..." visuma žmonijos atsisako piestu, lengviau rinkdamasi bukaprotiškąją buitybės kasdienybę...
Negaliu ilgainiui rašyti pūlingai-sopuliška tema, nes suvokimo aimanos raižo galvą nelyginant raižo didžėjus plokšteles...
su pagraba: Salius Zakarečivius
Sauliau, nuo tavo zodzio prasmes dirvonai patys susiakeja.
pagarbiai, ruksejis
Iš tiesų ši pasaka yra apie vienatvę, kur kibaldžiukas net nesimokindamas nesugebėjo pagauti kokios auksinės žuvelės ar auksaplaukės meriotės, kurios drauge ir būtų jo rašinėlį parašiusios.
o antra pasaka komentaruose yra apie tai, kaip net luzeris kibaldžiukas gali įkvėpti ir mes nežinome kas yra svarbiau - ar rašinėlius rašyti, ar auksaplaukes žvejoti, ar skaityti nesuariamus komentarus su sopuliais.
Ryšium su tuo reiktų pasrėbti sriubos kad atsigauti iki naujamečio.
Post a Comment