Ląstai Plaukmenys

Buvom kadaise visai neseniai su Indėnu, Tarzanėnu ir Tarzaniene bei Varlium prie ežero. Camping. Ruffing it out in the woods.

Kaip žinia, žmogus savo raidoje patobulino daugybę dalykų, dažniausiai įkvėpimo pasisemdamas iš gamtos. Taigi aš noriu pakalbėti apie bene vieną tobuliausių žmogaus išradimų - Plaukmenis, arba liaudiškai tiesiog ląstus.

Kaip jau minėjau , prie ežero mūsų buvo visa šauni kompanija. Tačiau ląstai buvo tik vieneri. Na ką jau, kadangi mes esam geri vaikai, sugebėjome jais pasidalinti. Paeiliui.

Ir įvyko vienąsyk per tą išvyką toks nutikimas.

Tarzananėnas, kaip ląstų šeimininkas, ant jų pirmumą turėjo, katrą visi pripažinom, na todėl pirmas laimę bandė jįs. Nuplaukė į nendres. Bandė bandė, kaip įpratęs nuo ankstesnių kartų, ir vos vos išėjo.
Parplaukęs prie mūsų suluošinto lieptęlio, geranoriškai suręsto iš pušų kamienų, pasidalino su mumis savo sunkumais.
Antrasis plaukė Varlius. Jis, vaikinas bijąs viešai, o dar ir šaltas vanduo darąs savo, iškart suprato problemos esmę ir netrukus pagrįžo, deklaruodamas dar prastesnį rezultatą.
Trečiasis plaukė Indėnas. Jis kaip vaikinas su išgaląstu liežuviu, bei iškalba, kurios pavydėtų net pats Baltušis, išplaukė su kipšiška šypsenėle, tolimų Giluišio gylių link. Tačiau susigrūmęs su tądien ( tąvaland jei gilintumėmės )mūsų herojus užklupusia paslaptinga neganda, jis buvo priverstas apsisukti ir jau begrįžtąs, tačiau dar toli nuo kranto, savo neprilygstama dikcija beigi unikalia intonacija pareiškė:

"Ne nu, kažkas ląstus užbūrė!"

Mes likusieji keliauninkai besėdį ant lieptelio puolėme kvatotis. Taip ištiesų.


Čia juokinga dėl to, kad tai , ką indėnas norėjo pasakyti, man daėjo po kokio pusvalandžio.