Sekmadienį net Dievas ilsėjosi atmalęs 6 dienų pasaulio kūrybą. Telieka tik pagirt, kad neblogai jam sekės su terminais. Mums savo ruožtu negalima ilsėtis, nes šiandien yra paskutinė - lemiama betlo diena. Ta proga sukūriau ketureilį, savo dvasia ir struktūra šiek tiek primenantį neitin lakaus menininko Kosto Kubilinsko rašteiles.
Ketureilis yra apie gamtos stichijų - uragano su lietum ir saulės dvikovą, kurią galėjom stebėti kone kasdien šią savaitę. Oro permainų kovą sulyginau su mūsų su Nerijum betlu, taip suteikdamas jam poetinės vertės. Kai kur pastebėsite pasikeičiant ritmą ar į sklandžia kalbėseną įsiterpiant griozdiškų terminų. Tačiau tą kompensavau kai kuriais aliteratūriškai vertingesniais žodžiais bei išsireiškimais, kuriuos pažymėjau kursyvu.
Šelmusis uraganas
ir saulė balzgana
kovojo šia savaitę,
kaip du nuožmūs vilkai.
kamuoja uodas, musė.
Suskniubyjęs šuva.
Dienom, kai saulė mala,
mus ėda tvankuma
Žiū, nuoskaudą patyręs,
atalma iš toli
žaibusis bangpūtėlis,
vėjundra - jo pati.
Taip pat, tartum visatos,
gaivių jėgų sekėjai
iki kraujukų grūmės
tarzanėnas12 ir ruksėjis.
Jų medį išvaitotą
su numeriu atspaustu,
Jūs skaitėt ir nuraudot
kaip lašiša nurausta
Atrodo neseniai tik
špaga špagon sukniubo
o šiandien špagos vietoj
mums reikia medinuko
Gal neramu, kad pokštų
deadlainą sieloj jaučiam
tačiau nuo pizzos bokštų
jums nuoširdybę siunčiam,
ir laužą mes sukrausim
tiem paaukotiem jaučiam.
Čia juokinga yra ketvirta eilutė kaip du nuožmūs vilkai, kuri praktiškai griauna visą ketureilį ir sukelia nepatogumą skaitant
Čia mes su Nerijum prie pizzos bokštų. Pastebėkit, kad rankoje laikau keistą krevetę.
6/28/09
Betlas 10. paskutinybė
6/26/09
Betlas 6
Sultys verda, oras dyla
Gaubia protą įtampa,
Į skeveldras kelmas skyla
Liejas ąžuolo sula.
Liūdnos žinios apie mirtį
Širdį rėžteli trumpai.
Apie laiką, Maiklą, viltį
trykšta postai kaip vilkai...
Dvieilį norėčiau skirti kolėgai ir draugui, bei tuo pačiu ir betlo kariūnui Nerijui, kuris atspėjo vakar dienos suktąją mįslę pasakęs, kad tai yra "woweriaugndzzzzzzzzzz". Dėl to mes susitarėme jam skirsią 2 taškus
Šiandieninis mano betlo raundas bus lingvistinis - filosofinis - semiotinis.
Šis paveikslas turėtų atkreipti mūs dėmesį į pokštus, kuriuos karts nuo karto iškrečia lietuvių kalba. Leiskite pradėti nuo pradžių.
Paveikslo kompoziciniame centre matom keistą figūrą - dviejų atskirų pavidalų konstruktą. Nesunkiai atspėsite, kam priklauso kūnas. Šį džentelmeną, vardu Johnny Walker pasirinkau norėdamas vizualizuoti gan sudėtingą konceptą "eina". Turbūt nereikia aiškinti, kad tiek jo poza, tiek vardas, tiek su juo susijęs šūkis "keep walking" leidžia mums suprasti, kad norima išreišti būtent šį kojinį mobilizacijos aktą. Nesunku pastebėti, kad Johnny Walkerio galva nesutampa su kūnu nei stilistiškai nei anatomiškai, todėl ją reikia aptarti atskirai - akivaizdu ji koduoja kažkokią slaptą žinią. Galva yra žmogaus vardu Artūras Pawlawskas. Taip rašau nes nenoriu, kad jis rastų šį paveikslą per gūglą. Nežinau kokiom žulikybėm ar gerais darbais dabar verčiasi Artūras, bet kadais jis buvo generalinis prokuroras. Būtent šis faktas ir jo, kaip prokuroro amplua yra svarbūs šiuo atveju.
Jei sujungsime šias dvi išgvildentas logines pupas taip kaip sujungtas yra kūnas su galva gausime paprastą sakinuką - Prokuroras eina.
Jau minėjau, kad lietuvių k. kartkartėm mums pokštą įmala. Kol kas jis nėra akivaizdus, tačiau akylesnis žiūrovas jau galėjo pastebėti dar vieną sąsają tarp Walkerio, prokuroro ir keistoje pozoje sustingusios skulptūros iš Dubrovniko. Matote, tokia skulptūros poza bei rakursas pasirinkti ne atsitiktinai. Mums svarbu jos sėdmenys ir apskritai juokingasis žmogaus organas - šikinyčia. Juk ano galo buvimas pokšte yra pusė pastarojo sėkmės, todėl ir aš nesibodžiu remtis laiko patikrinta išmintimi (dar ir šiandien žiūrėjau multiplikacinį komedijinį filmą, kur į taverną užsukęs airių girtuoklis pareiškė "Here's an irish rose for ya, ladies" ir atsukęs sėdimąją iš širdies pirstelėjo. Visa taverna plyšo juokais iš šio akibrokšto ir netikėto bezdalėlio sulyginimo su gėlės skalsa). Turbūt supratote, kad užpakalis [čia] yra todėl, kad jis, be kitų savo funkcijų, yra ir perdimo įrankis. Bezdėja žmogus tuomet, kai žarnyne susikaupęs oras su juokingu plerptelėjimu išeina per išangę taip sukeldamas puokštę kontraversiškų emocijų aplinkiams ir pačiam perdikui. Šiuo atveju anapusis yra ne kas kita, kaip vieta "pro kur oras eina". Suprantate? Turbūt jau iškėliau pokšto esmę į aikštę. Nepaisant to, dar galima paplėtoti ir pasidžiaugti lietuvių k. dainingumu ir tinkamumu repui ir vienu ilgelėsniu sakiniu pavadinti viršuje stūksantį paveikslą:
Prokuroras eina [ten] pro kur oras eina. Argi nenuostabu ir tuo pačiu juokinga ?
Dar juokinga buvo tai, kad tyčia ar netyčia aštuonias eilutes ugningos poezijos posto pradžioje pavadinau dvieiliu.
6/24/09
Betlas 2
Šį ažuolinuką remia žurnalas meškeriotojas. Keista, kad niekada jo neskaitau, tačiau šįsyk jis man pateko į rankas, kaip likimo pirštas. Turbūt pokštas norėjo išlįst į laisvę. Štai jis:
Dažnai yra juokaujama apie tai, kad žvejai mėgsta pagyvinti ilgas ir dažnai šaltas nekibimo valandas viena kita burnele arielkos. Tačiau nieks nesitikėjo tokio akibrokšto žurnalo meškeriotojas straipsnyje apie žvejo kuprines. Čia juokinga, kad tų vyrų gerklės turbūt kaip pragaro vartai, bei juokinga, kad kuprines gamina ne tik pašarams, vobleriams ir blizgėms, bet ir šnapsui susidėt.
