pamaniau.

Turėjau ilgą pokalbį su savo sese, kuri papasakojo man apie laikytus kalbėjimo egzaminus. Gal ir būtų viskas tuo pasibaigęs, jei ne mintis šovusi kramtant pusrytinį sumuštinį užsigeriant pigiausia Dilhmanhg arbata iš ceilono su pusantro šaukštelio cukraus. Mintis buvo paskatinta vakarykščio pokalbio, kuriame buvo išsakyta, jog mano sesės egzamino metu buvo kalbėta apie technologiją ir žmogų, t.y. kurie išradimai pakeitė žmoniją.
Kramsnodamas sumuštinio kampą ir skaniausią vietą palikdamas paskutiniam kasniui užmigusiu žvilgsniu glosčiau virtuvės baldų perimetrą mintyje rutuliodamas klausimą "Ar ištiesų žmoniją pakeitė telefonas, patefonas, katapulta, televizorius, elektra, mašina...?" nusprendžiau nesikapstyti, po šviežios, dar tik kompostuotis pradėjusios istorijos šiukšlyną ir žvelgti į amžius, kai žmogus tik pradėjęs regzti mintį.
Tai žmogus beždžionė. Tokių dar esama ir šiuolaikinėje visuomenėje, tik dabar kailį pakeitęs prabangus nesiglamžantis kostiumas, basas kojas apavę galantiški patys save blizginantys batai, išsitiesusi kupra, skusta barzda, bet viena nepatikę per visą evoliuciją - nenoras, kaip dainavo garsus praeities atlikėjas Egidijus Dragūnas, "Išsivaduot nuo kontrolės" {kaip jūs manote kodėl?}. Šįkart, ne apie miesto beždžionę, šiandien apie išradimą. Man pasirodė visai įtikinama žmogų pakeitusiu išradimu laikyti - kėdę. Taip. KĖDĘ. Žinoma, tau skaitove, taip nekantriai laukiančiam šio teksto pabaigos tai gali pasirodyti lėkšta, bet man atrodo, kad aš turiu porą argumentų. Prie jų prieisiu palengva ir iš tolo.
Mokyklėlėje mokėmės apie evoliuciją, kuri išmokė mus suvokti vieną - išlieka stipriausi, o šitai perfrazavus galima būtų sakyti - apsukriausi, o apsukrūs tie, kurie moka naudotis aplink esančiais resursais ir galimybėmis, o ir tai perfrazavus ir pasakius tiesiai šviesiai - tie kurie naudoja mažiau energijos. Taigi geniali buvo ta mintis šovusi beždžionei į galvą, kad ilsėtis, galima ne tik atsigulus (kaip kad ji ilsėdavosi naktį), atsistojus (taip yra nelabai patogu, bet ir taip galima truputį atsipūsti), pakibus ant šakos (čia veikia rankų raumenys ir eikvojama energija), bet galima rasti aukso vidurį - sėdėti. Sėdėjimo metu dirba tik pusiausvyrą padedantys išlaikyti raumenys, o ilgainiui išmokus teisingai atsisėsti ir nesant gūsingam vėjui galima sėdėti ir pilnumoje atsipalaidavus. Pranašesnis už šį ilsėjimosi būdą buvęs tik gulėjimas, bet beždžionės buvę nuovokios ir ji įvertino, kad grįžti į vertikaliąją būseną daug paprasčiau iš sėdimosios pozicijos, nei ir gulščios.
Kur buvus kur nebuvus išstojo bėda-nebėda - kur sėdėti? Nebėda, nes aplink mėtosi akmenų, šakų, kelmų {! ar tikrai ?}, ir taip toliau ir panašiai. Bėda tame, kad beždžionei buvo patogiau nei stovėti, bet ne tiek patogu, kad būtų šimtaprocentis pasitenkinimas. Tada ir prasidėjo didysis protėvio kelias - į tai, kaip atrasti puikesnį būdą prisėsti. Ilgo ieškojimo kelio nenoriu nagrinėti, bet galima paminėti, tai kokiu svarbiu objektu tapo kėdė. Tik dėka stiprios beždioniškos įžvalgos, ji atpažino kėdės fragmentus arklyje, kupranugaryje, dramblyje, šuvoje (kėdę gi irgi galima apžergti), tai paskatino beždžionę nušauti du zuikius vienu šūviu - sėdėti, kas jai buvo sinonimas su "ilsėtis" ir dar keliauti. Žinoma beždionė svajojo apie kitus keliavimo būdus - plaukti ar skristi, bet jos dar laukė ilgi evoliucijos metai, pakol ji galėjo įgyvendinti savo svają. Taigi didelis noras sėdėti ir keliauti paskatino į aplink esančius gyvulius pažvelgti nauju kampu - kaip lengvai išnaudojamą priemonę savo tikslams pasiekti. Čia prasidėjo ilga gyvulio ir beždionės draugystė {O kaip jūs manote?}
Beždžionė taip pat įvertino kėdės privalumus, grumdamasi su konkurentais, kurie neįvertinę poilsio naudos pralaimėdavę lemiamas kovas, taigi tada jau tada beždžionių pasąmonėje ėmė palengva formuotis pirmasis idėjinis simbolis, naudojamas iki šių dienų - kėdė sostas, kaip stiprybės, valdžios ir gebėjimų žymuo. Soste sėdintysis lengvai asocijuodavosi su galia, taigi tai paskatino kiekvieną siekti savo sosto, o tai savo ruožtu paskatino pirmąjį beždžioniškosios bendruomenės fragmentavimąsi, t.y. ėmė atsiskyrinėti tam tikros grupės, ir vieno polio valdžia patyrė pirmą sukrėtimą. Susikūrė naujos - smulkesnės bendruomenės, besiskiriančios vertybėmis, laisvėmis, kultūra, bet visas jas vienijantis aspektas - sosto - kitaip pasakius kėdės idėja. Žinoma, vėliau buvo stengtasi, stiprinti kėdės pozicijas, tarp visų kitų kėdžių, tai lėmė naujų valdymo santvarkų susikūrimą, naujo požiūrio į žmogų ir minios organizavimą susiformavimą, susiformavo teisės sistema, kultūra... Manau nieko nestebina, kad visą pasaulį kelis kart pakeitusių idėjų, sprendimų, išvadų buvo pasiekta būtent sėdint, o paminklo šio žmogų - visų gyvulių karalių į aukštumas kitų gamtos rūšių atžvilgiu iškėlusio įnagio garbei nėra {kodėl? pabandykime atsakyti sau viduje}