Traukinyje parašiau dar vieną eilėraštį. Galvojau su Jumis pasidalinsiu. Jis vadinasi "Nepyk, Mama".
NEPYK, MAMA
NEPYK, MAMA, AŠ JAU SENAS
JAU GALIU PASIRŪPINT SAVIM
IR PATS ATSISĖST ANT PUODUKO.
O GERIAUSIĄ DRAUGĄ DRAMBLIUKĄ
IŠKEIST Į CIGARETES.
NEPYK, MAMA, KAD ŠALDYTUVAS TUŠČIAS
IR PIENO VĖL NENUPIRKAU
BET AGNETOS, ŽINAI KAS,
MANE TRAUKIA KAIP MAGNETAS
NIEKO NEGALIU SAU PADARYT,
TIK IŠTARTI: MAMA, NEPYK.
NEPYK, MAMA, ŠIĄNAKT NEGRĮŠIU
JAU PASUKSIU SAVO TAKAIS
TAVO VEIDĄ IR,
KIEK PER DIDELĘ, NOSĮ
VISAD PRISIMINSIU
NES IR PATS AŠ TOKIĄ TURIU.
NEPYK, MAMA, ŠIS EILĖRAŠTIS TRUMPAS.
BET ŠIRDINGAS TOKS VISAI.
ADIEU, CIAO, ARIVEDERCI!
KAIP KLINTAS YSTVUDAS
ĮSIKANDĘS CIGARETĘ AŠ
PASKUTINĮ KART IŠTARIU: NEPYK.
11/11/08
nepyk, mama
Labels: eilės, gražu, hegzametras
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
1 Comment:
nutariau atišaukti į jaunai besilukštenančio poeto antąjį eilėraštį ir perleisti jį per savąją suvokimo prizmę,todėl sekančiai eis mano asmeninis perpratimas dėl lyrinio subjekto protinio-evoliucinio virsmo bei šio virsmo interprenalizė.
visų pirma širdį griebia pats atgailacinis kūrinio pavadinimas,kuris iškart mus pasato vėžėn dėl kelių itin svarbių žinojimų apie lyrinį subjektą,bei jo sąlytį su aplinka.Paeiliui kalbant visų pirma pabrėžtina,jog pavadinimas savyje yra ir vienudu kreipinys į kone visiems nenašlaičiams svarbiausią žmogų ant gaublio - mamą. Motinystės ir sūnaus santykio svarstymo neliesiu,nes kitas svarbus momentas kalbant apie pavadinimą,jog jis savyje geba talpinti atgailos ir supratos elementus. Atlaigavimas,akivaizdus,net neverta ieškoti aiškinimo žodeliui Nepyk, nes akivaizdu, jog lyrinis subjektas suvokia,jog jo sąmoningi-nesamoningi pasielgimai,vienok skaudina MAMĄ, todėl antras pavadinimo žodis tik pašiltina spejamus santykius tarp subjekto ir josios įštininkės - moters,pareigose mama.
jau nuo pirmųjų eilučių matome,jog lyr.subj. gan tiksliai įvardina kuo pastarasis jaučiasi prasikaltęs prieš gimdytoją - nepaliaujamu augimo procesu. Pripažindamas tariamą senatvę lyr.subj. tik metaforiškai perduoda mums žinią,jog savosios raidos eigoje, peržengė ankstyvąją stadiją - pažastinio-pasijoninio sindromo etapą, jaučia jog saitai, kadaise taip tvirtai rišę su motina atlyžo ir to pasekmėje sūnus kaltinas save. Žinoma reikės eilės metų, lyriniam subjektui suvokti, jog tai natūralus procesas,bet esamu laiku graužatis save yra aiškiai išreiškus, gal todėl matome,kad jau antroje eilutėje bandoma teisintis ir pateisinti savo atsiprašymą kreipimąsi, t.y. cituoju "JAU GALIU PASIRUPINTI SAVIM" tai negali reikšti nieko kito, tik patvirtinti ankstesniąją prielaidą, jog lyr.subjektas suvokia atitrūkęs nuo metaforinės pažasties ir jaučia galys savus reikalus atlikti savaip-kaip liepia širdis ir smegenai. Todėl jau trečioje eilutėje dvelkia ironijos aromatu, kai adresantas neva į pirmą planą iškelia tuštinimosi procesą, ir žinoma tai puiki prasmės perkelimo forma, nes vieni pirmųjų mamų mokymų yra būtent "puoduko" įprasminimas vaiko ankstyvoje raidos fazėje. Šiek tiek ironizuojančiai rodosi ir paskutiniai pirmojo stuplelio taip stulpelio eilučiai, kai geriausias draugas drambliukas keičiamas į suaugusiųjų bei kaubojų pasauliui tipiškas cigaretas. Šis paradoksas, kai nuo vaikystės objektų nesąmoningai pereinama ant rimtesnių žaisliukų, kurie neretai visaip kaip žaloja vaiko vystymąsi, labai konceptualiai liečia ir nūdienos socialines problemas, apie ankstyvą vaikų norą mimifikuoti suaugusiųjų, nebūtinai racionalius veiksmus. Tuo vaikai tampa tėvais, o jų tėvai tampa seneliais, taip priversdami juos žilagalvėti tik dar greičiau, kas žinoma atsiliepia jų darbingumui, bei pasireiškia deficitiniu valstybės biudžetu dėl nesurinktų mokesčių, bei ūgtelėjusių išeitinių pencijų. nenusitempiant savęs į finansų sritį, norėtųsi tik nusikelti į antrąjį posmelį, taip posmelį, kuriame nuo būties subtiliai pereinama prie buities problemų taip tik paaštrinant visapusiškai išplitusio vidinio konflikto esmę. Minimas šaldytuvas ištiesų galėtų būti drąsiai suvoktas kaip šeimą vienijantis objektas, kaip kadaise buvęs šeimos židinys, o pienas it prakuro malkos būtinos pilnaverčiam šeimos jaukumui sukurti, tai tik rodo, kad lyrinis subjektas jaučia, tarpusavinį būtiškosios buities persipynimą savo sąmonėje ir neišpasakojimą vidinę disharmoniją mąstysenoje. Ir pagaliau antro stulpelio trečioje eilutėje paliečiama kita suaugusiųjų pasaulio opalija - moteris, kuri dažnai suchaotina ne vieno lyrinio subjekto protąstį. taip ir šioje situacijoje lyrinis subjektas pripažįsta jog šiame pasaulyje mama jau nėra ta moteris, už kurios plačių pečių galima buvo sleptis ištikus nesekmei ar pavojui. Subjektas suvokia save kaip potraukį ir gaivališką nesutramdomą poreikį kitai lyčiai ir nors ta lytis kaip mamos, bet josios funkcija tapus antraeile, o šaim laikui geidžiama kitko. Agneta-magneta puikiai tarpusayje suderinti kūrinio elementai taip puikiai pastiprinantys viens kito svarbą lyrinio subjekto situacijoje, todėl veikiausiai dėl pastarosios sunkiai suvokiamos magneto - kaip nematomos-nepaaiškinamos traukos jėgos, lyrinis subjektas likusią posmelio dalį praleidžia dykai atsiprašinėdamas, dėl savo bejėgiškumo bei tardamas raktinius žodžius "mama, nepyk". Subtiliai perpainioti pavadinimo žodžiai tik įrodo lyrinio subjekto gebėjimą laisvai laviruoti atsiprašymo žodžiais taip siekiant maksimalaus atleidimo efekto.
Trečias posmas man nepatinka.
Ketvirtas kad ir chaotiškas, bet turi savo šarmą t.y. subjektas suvokia jog žodis tai it paukštis debesų mėlynėj besklandąs laisvės vėjy neturėdamas bėdų ir skausmo lieka vienu du su likimu. Bet lyrinis subjektas dar pastiprina nuoširdumą įterpdamas šidringus žodžius. paskui prasideda svetimybės, kurios matyt naudojamos sąmoningai siekiant tiesiog pasakyti vieną skaudų žodį sudie, tai tik rodo kad lyrinis subjektas bijo pripažinti sau, kad jis, kadaise mamytės parankinis, dabar žodžiu sudaužys josios krištolinę šidrį, kaip sudaužo tankai taiką. Akivaizdu ir tai, kad lyrinis projektas pažeistos sąmonės dėl amerikoniškosios svetimybės - klinto istvudo antihumaninės vesternų sukurbtos pasaulėžiūros elgiasi ciniškai nueidamas tolyn, mamą palikęs su cigaretės dvelksmu ir skausmu...skausmu būt vienai,skausmu kurio priežastimi yra ne kas kita o nesuvokiamybė - meilė.
Turiu pasakyti, kad skausmingo keturposmio eigoje meistrišai supinti būties, laiko, emės ir prasmės saitai, todėl pirmą kart perskaičius eilėraštį gali susidaryti paprastumo bei pigumos vizija, kuri perskaičius antrą sykį prasiplaiksto kaip kad voratinkliai varėnos miškuose vėjingą pavakarę, leidžiantis saulei ir paukščiui į lizdą, meškai lendant į olą, ir lapei vilkui į subinę ( ji visada taip pasakose darydavo). Atsakykime sau į klausimus: O kur mano mama? kodėl aš toks? ir ar norėčiau aš vėdarų šiuo metu?
Post a Comment