ąžuolo puta

Sesutė paakino mane anekdotu apie šunį.

Gyveno kartą šuo ir jį maitino grikiais. ir jis priėjęs prie lovio ir pamatęs kas pietums sakydavo garsiai:

Pirmadienis: Grikiai !
Antradienis: Grikiai !
Trečiadienis: Grikiai !
Ketvirtadienis: Grikiai !
Penktadienis: Grikiai !
Šeštadienis: Grikiai !
Sekmadienis Grikiai !
Pirmadienis: Grikiai !


taškas.

itin pokštu yra tai, kad pasakojant oraliniu būdu sulig kiekviena savaitės diena šuo, kurio balsą imituoja pasakotojas, kruopas atpažįsta sulig kitokia intonacija ir ji esanti bėgant laikui liūdnėjanti, bet kai vėl ateina pirmadienis vėl garsiai paorinama nuotaikingu balsu. Bet kadangi aš manau, kad anekdotas turi būti geras anekdotas ir raidėmis, todėl nes galvoju, kad galimybė ąžuolinis būdas nesvetima.

Jau nekalbu apie tai, kad visiškas ąžuolas kalbėti šuns balsu, nors iš tiesų tas balsas TAVO pasakotojau, kad Grikiai tai maistas, tai baisu, kad šuo valgo grikius, vietoj to kad pjau. Žodžiu vėl ir vėl matau socialines ronas, kurių juoku nepagydisi.