gudrybė

Mes bestudijuodami (nes aš m0kslų krimtęs) su kursioku turėjom išvystę tokią gudrybę, apie kurią norėčiau papasakoti.

Per vieną gana sudėtingą bet neitin įdomią paskaitą studentai vienas po kito turėjo pristatyti tam tikras temas vieni prieš klasę, opoto laukti iš savo kolegų klausimų ir į juos atsakyti. Aišku, tų klausimų visi labai bijojo, nes ten vos iškali savo temą ir nieko daugiau (kas aplink) nežinai. Bet klausimų beveik nebuvo, nes niekam neįdomu ir niekas irgi neišmano arba nedrįsta ko paklausti. Bet dėstytojas visada ragindavo būti drąsesniais. Taigi mūsų planas paprastas: kai mano draugas eina atsakinėti, jis man iš anksto pasako krūtą klausimą kurį galėčiau jam užduoti (ir vice versa). Mūsų planas rėmėsi keliomis prielaidomis:

prielaida A
Dėstytojui patinka studentai, užduodantys klausimus

prielaida B
dar labiau dėstytojui patinka, jeigu klausimas protingas

prielaida C
o užvis labiausiai jam patinka jeigu į tą suktą klausymą dar ir atsakymas būna

Iš visų šių prielaidų aiškėja, jog įvykdžius tokį planą, abiejų mūsų autoritetas (o kitaip sakant, pažymys) labai pakiltų. Efektui padidinti sugalvojome tam tikrų ištiktukų ir pauzių sistemą. Viskas turėjo vykti taip:

Mano kursiokui pabaigus pranešimą, dėstytojas beviltišku žvilgsniu apžvelgia klasę su klasikiniu klausimu: " gal yra klausimų". Labai nustebęs jis pamato mano ranką ir leidžia man užklausti. Tada aš paklausiu kažkokio sudėtingo, bet į temą susijusio klausimo. Visa klasė nuščiūva. Mano draugas akimirkai nutyla (įtampai salėje didėjant) ir sako: "Geras klausimas, kramtomasai" (taip atkreipia dėstytojo dėmesį į mane). Po pusę sekundės trunkančios, įtampą kankinančios, tylą permušančios, pauzės jis pratęsia: "Bet aš žinau atsakymą". Dėstytojo akys sužiba, klasėje nuvilnyja pasigėrėjimo atodūsis (kaip per simpsonus). Gudrybė pavyko.




čia juokinga, nes daug kam atrodo, kad gudrybė tai būtinai apie pinigus. dėl to tokia ir iliustracija parinkta.
dar juokinga, kad kreipiasi į mane kramtomasai.