makaronai yra kartais ploni, ilgi ir gražūs, bet kai susideda į vieną vietą, pasidaro kaip prėšlios gyvatės veganės ir prėšlia žmogui skrandį.
fui.
šitas pasakojimas graudžiai pamoko, kad gerų dalykų kartais gali būti per daug ir tada jie jau nebebus geri.
4/16/08
pietūs
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
7 Comments:
sitas dalykas tai apie sita bloga, beveik
į kieno daržą šitas akmuo, Nerijau?
nusipezejau jau cia kaska
bet viskas turejo buti isgerosios puses
nenusipezejai, man labai patiko.
As manau kad dar cia liko neisanalizuotas zodelytis fui, kuris reiskia panasiai ka "vek" arba "iuk". Butent sis zodelis galetu pakeisti visa pries tai esanti teksta apie makaronu prėšlumą. Tada būtų tik antraštė "pietūs" ir tekstas "fui". Tada skaitytojas bandytu isigilinti i tokį prieštaravimą - kodėl toks fainas dalykas kaip pietūs yra taip kritiškai įvertinamas, na tiesiog tarsi kirviu užkertamas. Tada jis neabejotinai suvoktu kad arba per pietus kasnors blogo atsitiko (persivalgymas, viena iš 7 biblijinių didžiųjų nuodėmių) arba pietūs sukėlė diskomfortiškų jusenų kūne (skrandžio prėlšlinimas). Abiem atvejais skaitytojas būtų teisus, o rašytojas ne tik pasirodytų kaip išmoningas minimalistas, bet ir pačios istorijos pakomentavimas įgautų antrąją plotmę. Arba greičiau pats įrašas įgautų antraja plotme, ir pats pailiustruotų, kad daug teksto nebūtinai yra geras dalykas taipogi kad mažai teksto yra nebūtinai blogas.
Tačiau čia tik toks hipotetinis pasvarstymas, nes pati istorija man visai patiko ir netgi sužadino mano alki kuris taip pat yra gan prėšlus.
kokia prėšli, rugsėjau, tavo įžvalga.
išsyk susijaudinau, kad nepadariau antros plotmės...
džiaugiuosi tik, kad fui, vek ir iuk jau praeity.
Post a Comment