anekdotas: zvejyba saltis ir kepure

Sėdi žvejys prie eketės, bando suviliot žuvį. O šaltis nežmoniškas spaudžia. Pro šalį eina kiti du likimo broliai. -Ei klausyk, ko tu be kepurės sėdi, toks šaltis, sušalsi juk! -Da nu nafik, vakar su kepure sėdėjau tai neišgirdau kai išgert kvietė.

Nerijus paprase manes iššifruoti šį anekdotą:

Visu pirma tai yra juokinga pati situacija, kai žvejys sedi šaltyje ir žvejoja žuvis. Tai reiškia, kad jis arba žvejys fanatikas, arba neturtėlis, kuriam žuvys reikalingos prasimaitinti. Iš neturtėlių juokdavosi tik pradinėje mokykloje arba dar iš jų gali juoktis tik koks nors labai juodą humorą mėgstantis žmogus kaip A. Ramanauskas, taigi egzistuoja galimybė pasijuokti ir nelaimingosios žvejo versijos.
Jeigu žvejys yra fanatiškas šios reiškia jis nėra vargšas neturtėlis ir sėdi ant ledo stingdančiame šaltye gaudydamas žuvį kurios jam net nelabai reikia. Čia tai juokinga.

Kitas juokingumas yra pavartotas žodis "suvilioti" - tarsi jisai norėtų turėti seksą su žuvimi. Čia irgi juokinga.

Dar juokingumas yra tai, kad kiti žvejai vadinami "Likimo broliais", tarsi žvejyba būtų neišvengiama lemtis. Čia panašiai kaip trėmė tremtinius į Sibirą tai jie buvo "likimo broliai" arba jei sudega tavo ir kaimyno namas tai irgi "likimo broliai" tampate. Akivaizdu, kad žvejyba yra savanoriška veikla dėl to įvyksta loginis prieštaravimas

Galiausiai juokingi turėtu būti žvejies vertybiniai prioritetai. Žuvautojas sakosi nedėvįs kepurės nes esą nori išgirsti kvietimą išgerti. Reiškia išgerti jam yra svarbiau nei išsaugoti gerą sveikata ir nesušalti, taip pat svarbiau nei pagauti žuvį, nes išgėrimas reikštų žvejojamosios veiklos nutraukimą. Taip socialinė opa - alkoholizmas paverčiama juokų objektu.